Atsiliepimai
Aprašymas
Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dviprasmiškas pavadinimas neatsitiktinis – jis nurodo santykio su gyvybe bei silpniausiaisiais nesuderinamumą, kuriam apibūdinti augintinio metafora, rodos, tinka labiausiai.
Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.
Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.
EXTRA 12 % nuolaida
Kupono kodas: EXTRA
Akcija baigiasi už 12:51:46
Nuolaidos kodas galioja perkant nuo 10 €. Nuolaidos nesumuojamos.
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas KnygųIstorijos.
Pardavėjo reitingas: 100%
Perskaityta knyga:
Nenauja knyga, kurią parduoda privatus žmogus.
Knygą išsiųs knygos pardavėjas Vil.
Pardavėjo reitingas: 85%
Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dviprasmiškas pavadinimas neatsitiktinis – jis nurodo santykio su gyvybe bei silpniausiaisiais nesuderinamumą, kuriam apibūdinti augintinio metafora, rodos, tinka labiausiai.
Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.
Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.
Atsiliepimai
Vaikų namai, prieglaudos, perauklėjimo stovyklos ir pan. Šiomis dienomis mums nesuvokiama, kaip vaikas gali būti nereikalingas. O, pasirodo, galėjo toks būti... Nes vienus suaugusiuosius palaužė santvarka, kiti nepanoro vargti augindami savo atžalas ir arba jais tiesiog ligoninėse ir kitur atsikratė, arba atidavė auginti ir auklėti valstybei... sovietinei. Kokiais žmonėmis likę gyventi vaikai tapo, ką jie išgyveno, ar buvo kam juos priglausti ir paguosti, ar pajautė jie ant savo galvelių švelnias, mylinčias rankas... Skaičiau ir vienur gniaužė širdį, kitur buvo sunku patikėti, trečiur šildė žmogiškumo spindulėlis.